Kiek save atsimenu, vis rūpėjo kažkuo užsiimti, kurti, bandyti, domėtis kažkuo nekasdienišku. Esu dariusi gėlių puokštes, gėlių krepšelius, kalėdinius vainikus, išmokau net vaisių drožinėjimo meno. Po įvairių patirčių aplankė netikėta žinia – susirgau krūties vėžiu.
Ilgas gydymas sustabdė veiklas. Mano kasdienybė užsipildė gyvenimo apmąstymais, buvimu su savimi, perskaitytomis knygomis. Grįžus į įprastą darbą, nusprendžiau išbandyti žvakių gaminimą. Mano pirmoji žvakė gimė Kaune, kuomet su dukra dalyvavome žvakių gaminimo paskaitoje. Vėliau išbandžius bičių vašką iš karto pajutau, kad mane tai užbūrė. Ir jau trys metai, kaip lieju žvakes iš bičių vaško.
Šis vaškas – natūralus produktas, kuris turi nuostabų aromatą bei gaminamas iš natūraliai atsinaujinančių resursų. Žvakių liejime nėra kasdieniškumo – vien kūryba. Visada galvoje turiu įvairių minčių kaip neatsibosti, kaip kažką atnaujinti arba pakeisti, nes norime būti išskirtiniais. Žvakes lieju ne tik formose, man labai malonus senasis žvakių mirkymo būdas. Dekoravimui renkuosi gėlytes, žoleles, džiovinu ir panaudoju dekoruojant žvakes.
Pradėjome komplektuoti ir dovanų rinkinukus, pasitelkėme ir bičių vaškui draugiškus produktus: medų, bičių duonelę, žiedadulkes.
Žvakėmis išreiškiu save, savo kūrybą. Kai žmonės grožisi jomis, giria, perka ir dėkoja, tas įkvepia dar labiau pasitempti, dar kažką naujo išmokti. Šioje žvakių kūryboje dalyvauja visa šeima: vyras, abi dukros, žentai bei kiti artimieji. Kuomet matai, kad toks ratas šalia sukasi, visi padeda, stengiasi, supranta, tiki šia veikla, tai ir įkvepia dar labiau stengtis. Esu labai dėkinga savo šeimai už tai, kad esate tokie nuostabūs ir kantrūs.
